Nuostabiame, magiškame Porto mieste, kur zigzagais skraido šikšnosparniai, o raižyti altoriai spindi dulsvu auksu, kur riestanosiai  vyno laivai tingiai plūduriuoja auksinių žuvų pilnoje Douro upėje, kur kiekvienas gali dainuoti fado mažose kavinukėse senajame Ribeira rajone, tame stebuklingame mieste karštą spalio dieną  penki lietuviai pristatė galerijos „Meno niša“ organizuotą konceptualią parodą „Šiuolaikinė Lietuvos juvelyrika“- jau šeštus metus besitęsiančio projekto „Juvelyrika lagamine“ dalį. Solveiga ir Alfredas Krivičiai, Jurgita Erminaitė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Austė Arlauskaitė bei Sandra Malaškevičiūtė „Ideias Emergentes“ galerijoje sužaidė koncepcijomis, puikiai atskleisdami dabartinės lietuviškosios juvelyrikos prasmines temas.

Kūrėjų pasirinkimas buvo itin taiklus – jie atspindėjo konceptualiosios lietuvių juvelyrikos apraiškas, atskyrė komerciją nuo meno ir sugrąžino gerą vardą terminui „juvelyrika“, komercializuotam ir nuskurdintam. Tuo tarpu  konceptualioji juvelyrika  yra mažoji plastika, skulptūra, autentiškas simbolis, dažnai besisemianti įkvėpimą iš archetipinių šaltinių ir pasiduodanti kultūrologinėms įtakoms.

Juvelyrika, „ženklas kūnui“, raiški visiems penkiems menininkams, tačiau traktuojama visiškai skirtingai, suteikiant objektams individualias, asmeninės ikonografijos suformuotas charakteristikas. Solveiga ir Alfredas Krivičiai pristatė video instaliaciją „Total Jewellery“, nežmonišku greičiu besikartojančių vaizdinių ekranuose seką, kur nuo Hitlerio, Michaelo Jacksono, Che Guevaros, Salvadoro Dali iki katės radioaktyviomis akimis yra paženklintas  postmodernistinis fragmentavimas ir konsiumerizmas. Šiuolaikinis kultūrinis fonas geriausiai charakterizuojamas kaip  stimuliacija ir fragmentacija – įvairialypių elementų klestėjimas, perkrautų pojūčių, kurie tampa nebesuvaldomais, patyrimas. XXI amžiaus bruožas – montažas, koliažas tampa priešpastatymu postmodernizmo dekonstravimui. Šiuolaikinė kultūra naudoja perdėtą stimuliavimą masinių medijų vaizdiniais neapibrėžtų socialinių vertybių aplinkoje – paviršutiniai įvaizdžiai  derinami su įvaizdžių badu. Tokiame kontekste Krivičių siekis iš vienos pusės atsigręžti į archaines, kultūrologines šaknis, o iš kitos – naudoti masinės produkcijos sukurtus objektus, gali būti vertinamas kaip bandymas išsiveržti iš šios sistemos ir sukurti naujus simbolinius ryšius. Toks simbolizmo išaukštinimas, sudėtingų metaforų kūrimas, aktyvūs egzistenciniai „modeliai“pasitarnauja visiškai naujos, individualios įvaizdžių sferos kūrimui. Kūrybinės akimirkos, įtvirtinančios naują vidinę formą, taip pat yra susietos su sociologiniais aspektais, išreiškiančiais dvasinį visuomenės būvį. Asmeniško ir visuotinio apjungimas, kolektyvinės pasąmonės išraiškos, suteikia menininkų kūriniams universalių interpretacijų galimybes. Jų „ženklai kūnui“, lyg įdeginti įkaitintomis žnyplėmis, tiek kūne, tiek sieloje. Pažymėti lyg judiškomis žvaiždėmis ar amerikietišku kiču, jie tarsi žmogus, sėdintis prieš  TV ekraną, žvelgiantis į  neaprėpiamą įvaizdžių kaitą ir esantis taškeliu didžiulėje fotografijoje, paženklintas iki sielos gelmių. Krivičiai atseka esminį postmodernistinės visuomenės raiškos bruožą ir perteikią jį, suluošintą ir apnuogintą  visų apžiūrai. Tiesmukiškiau – jie pristato šiandieninio mankurto egzistenciją.

Jurgita Erminaitė pateikė įvairius ir įvairiais gyvenimo periodais sukurtus darbus, lyg retrospektyvą – nuo „Odės ausų skylėms“ – fantasmagorinio, siurrealistinio darbo iki „išme(L)sti“ – sakralinio ir užburiančio. Pastarasis dėlioja biblijines nuorodas naujame kontekste, atskleidžia mūsų laikų butaforiją net ir sakraliniuose objektuose, kur viskas tėra prekinis ženklas. Tačiau tuo pačiu metu, tai yra ir giliai suvokiamas kūrinys, filosofinis ir mistiškas, abstrahuojantis religinį patyrimą, atskleidžiantis būties paslaptis postmodernistine maniera, kuri yra esminė  charakteristika, apibūdinantis titulas. Šiuo atveju, postmodernistinė traktuotė tik paaštrina sielos skaudulius, suteikia alternatyvą, ženklą kūnui, atsietą ir tuo pačiu vientisą, kaip vientisas yra tikėjimas. Nauji simboliai vis tik atspindi amžiais išlikusią problematiką.

Postmodernistiškai sarkastiška bei linkusi naudoti „readymade“, Jurgita Erminaitė kuria ir „Vyrišką rankinę“, „Akiratį“, „Maną“. Tačiau jos kūriniai yra ir pasakojimai, kupini gydančios transformacijos. Dėl šios priežasties jie tik dalinai siejasi su postmodernizmu, nes pastarajame yra labai mažai psichinės atgaivos. Šis menas neturi gilios suvokimo integracijos, o yra ciniškas, ironiškas ir, kaip rašė Paul Virilio, „fragmento meno triumfas“. Jis teigia manierizmą, paviršutiniškumą ir ideologiją. Jurgitos Erminaitės kūriniai peržengia postmodernizmo ribas ir atsiskleidžia naujoje, dar neįvardintoje kryptyje. „Grožio vinys“, itin emocionalus darbas, su tam tikra archaine metalo apdirbimo rankomis tradicija, antropologiniu pateikimu, besisiejančiu ir su masinės gamybos priemonėmis, gvildena magines prasmes. Tai – nežinomos paskirties objektai, gal religiniai, gal utilitariniai, gal grynai estetiniai, įtaigūs savo paslaptimi. Toks neaiškaus daikto  su jam pritaikytu futliaru pagaminimas primena enigmatinius alchemijos objektus, amžino grožio paieškas.

„Prieraišumas“ – pakaruoklio kilpa su nepaprastai ilga virve, kaip begalybės simboliu, gąsdina ir traukia, baugina šunišku prieraišumu, individualybės netekimu, priklausymu nuo kito asmens ar socialinės grupės. Tai primena kultų psichologiją, savojo „aš“ praradimą, niveliaciją ir iškreiptą priklausymo bendruomenei koncepciją. Ši siejasi su originalumo naikinimu, individo žlugdymu ir nelaisvės aliuzija. Tai galbūt yra žmogaus dvasios suluošinimo simbolis.

Jurgitos Erminaitės kūriniai yra raiškiai ir beatodairiškai konceptualūs – dekoratyvumas bei estetika tėra tik šalutiniai bruožai. Jie grėsmingi ir siurrealistiniai, ironiški ir filosofiniai, bet visuomet – preciziški ir unikalūs.

Austė Arlauskaitė manipuliavo keistais objektais, individualiais „ženklais kūnui“. Naudojami, jie iškreipė veido kontūrus, suteikdami suplanuotas grimasas ir priminė gentinį ritualinį braižą. Kaip magiškas sapnas, susiliejęs su sąmoningumu, pakeičia realybės suvokimą, taip ryšys tarp realybės ir meno pakeičia individualią savivoką. Tai suprato archainės kultūros, kaip ir ryšį tarp sapno bei meno. Šiuo archainiu mechanizmu naudojasi ir Austė Arlauskaitė. Pirmapradė mažoji plastika, atsiskleidžia kaip senovės kultūrų palikimo simboliai, pati esmė, o ne formali stilistinė apraiška. Tai –  kolektyvinės pasąmonės vaisius, būtent šioje nesąmoningumo sferoje glūdi meninė emocija ir vitališkumas. Taip, kaip ritualas  ir kūrybinis transas palaiko gentinės skulptūros galią, taip panašiai veikiantis kūrybinis virsmas sukuria mistinę šių magiškų objektų jėgą. Mirties ir atgimimo parabolės, naudojamos pirmykštėse kultūrose, gentiniuose kontekstuose, išreiškiamos amuletais, tatuiruotėmis, svetimkūnių invazija veide, čia atranda šiuolaikišką išraišką. Ir nors  plastikas primena medicinines detales, iš esmės menininkė siejasi su primityviosiomis kultūromis. Objektų pristatymas efemeriškas, miglotas, sapno pavidalo, jis atseka magines juvelyrikos prasmes, suteikia iliuzoriškumo.  Lengva pamiršti kultūrologines nuorodas, gentinį meną, kuris gyvavo rituale ir ypač su veidu susijusiose sferose, nes galva visuomet buvo manipuliacijų objektas. Toks polinkis atstatyti prarastas sąsajas su primityviuoju pradu ženklus šios menininkės darbuose ir originalus savo koncepcijoje.

 

Sandra Malaškevičiūtė savo „ženklus kūnui“ atskleidžia op arto būdu, jos „Optinė“ ir „Spektras“ sagės iš organinio stiklo bei kiti pristatyti objektai, buvo patys funkcionaliausi parodoje. Šv. Trejybės simbolika, Šv. Andriaus kryžius (X kryžius) susišaukia ir su religiniais „kodais“, su krikščioniškosiomis nuorodomis. Norisi tikėti, kad tai ne atsitiktinumas, ne vien žaidimas geometriniais efektais, o abstrahuotas, iki autentiško ženklo išgrynintas „tekstas“, perduodama žinia, filosofinių ir egzistencinių apmąstymų išdava. Antonas Ehrenzweigas nurodė vis pasikartojančias abstrahavimo fazes individualiame vystymosi lygmenyje arba platesniame kultūriniame spektre atsirandančias ypatingų krizių metu ir kaip esminį būdą atgaivinti naują, tikrą ir prasminį ryšį su išorine realybe. Ta prasme abstrakčios fazės turi būti  kaip sąryšio priemonė, o ne kaip tikslas. Toks abstrahuojantis, intuityviai apibrėžtas ryšys ženklina ir Malaškevičiūtės kūrybą.

Eglės Čėjauskaitės-Gintalės darbai pasižymi ypatingu subtilumu ir elegancija. Jos „nėrimo“ technika yra trapi ir rafinuota, o kūriniai dalinai funkcionalūs. Norėtųsi užsimauti tokią sidabrinę pirštinę ar papuošti koją išieškotu ornamentu. Tuo pačiu darbai yra ir konceptualūs – jie atskleidžia vidinę ramybę, susišaukia su kultūrinėmis tradicijomis – tinklas nuo seno buvo  apsaugos priemonė ir puošimo elementas. Tinklas įkalina mus kasdien, baimių ir troškimų raizginys, fragmentiškai pristatytas „ženklais kūnui“. Todėl darbuose lengva surasti egzistencines prasmes, ypač sulaužytos rankos  koncepcijoje. Kūriniai skirti kūnui, atsieti kad ir nuo Krivičių, jie reikalauja santykio su kūnu, tik taip atsiskleidžia jų stilingas dekoratyvumas. Moters – Mezopotamijos karalienės – iliuzija lydi šią juvelyriką, suteikia jai paslapties ir kultūrologinių sąsajų. Konceptualiai Eglės Čėjauskaitės – Gintalės darbuose gali būti pastebimas ir spąstų motyvas –   apgaubiantis tinklas. Tinklas, suaugantis su kūnu ir tampantis jo dalimi. Ploniausi šarvai,  inkrustuoti kūne. Tuo tarpu formaliai,  sidabras, nuo senovės ženklinantis žmonijos istoriją, čia naudojamas archetipiškai, modifikuojant prasmes, suteikiant joms šiuolaikišką turinį. Toks naujų prasmių suteikimas archainėms nuostatoms atveria  asociacijų variacijas ir įprasmina kūrinius. Kaip kad abstrakčius objektus mezgė Asirijos karaliai, taip ir menininkė „neria“ simbolines formas. Vis tik, nors ir ultra modernūs, šie „nėriniai“ išryškina istorines nuorodas.

Belieka tik apgailestauti, kad ši paroda nebuvo eksponuota Lietuvoje, nors ir išblaškyti kur ne kur darbai buvo pristatyti įvairiuose kontekstuose. Porto gyventojai galėjo susipažinti su itin įdomiais kūriniais, kuriuos galima charakterizuoti kaip meną, priešpastatant koncepciją komercializuotai juvelyrikai. Džiugu, kad turime šiuos kūrėjus, galinčius prasmingai atstovauti šalį.