Eglė Čėjauskaitė-Gintalė ir Martynas Gintalas – viduriniosios kartos menininkų pora, kurianti drauge ir skirtingais būdais – juvelyrika ir vaizdo projekcijomis – pasakojanti apie ypatingus žmogaus gyvenimo momentus. Dažnai tai vyksta pasitelkiant gintarą – ypatingą medžiagą, kuriai lietuviai teikė didelę reikšmę nuo pat seniausių laikų. Kaip tik todėl paroda „Laikmečių pokalbis“ – tai bandymas jungti gilią praeitį ir šiandieninę dabartį. Bandymas nutiesti tiltą tarp seniai praėjusio laiko ir to, kas nutiko visai neseniai, bandymas surasti bendrumus tarp pirmykščių formų ir šiuolaikinės juvelyrikos. Bandymas prasiskverbti į praeitį, sustingusią gintare.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė su gintaru dirba jautriai ir atsargiai, kaskart surasdama ir atskleisdama naujus šio unikalaus mineralo aspektus. Šįkart menininkė svarsto apie tai, kokie jausmai, išgyvenimai ir patirtys galėjo nulemti, kad senovės žmogaus ranka suteikė gintarui vienokią ar kitokią formą. Apie tai, kad gintaras – tai būdas nukeliauti į praeitį, prie savo šaknų. Todėl šaknų motyvas šioje parodoje – vienas svarbiausių, tik perteikiamas jis ne visai įprastai. Ant iš spygliuotų šakų, tarsi erškėčių, susukto vainikėlio – ne kraujo lašai, o dantys. Auksiniai ir gintariniai; jie galėtų atrodyti šiek tiek makabriškai, jei neprisimintume, jog auksiniai dantys visai neseniai buvo gerovės ir turto simbolis, o kiekvienas dantis turi šaknis. Tos šaknys, įsisriegusios į kiekvieno mūsų žandikaulius, tam tikra prasme simbolizuoja ir mūsų įsišaknijimą į gyvenimą, į praeitį, į istoriją, į žemę. Į tuos dalykus, kurių svarbą kiekviename kūrinyje akcentuoja Eglė Čėjauskaitė-Gintalė. Dar vienas šioje ekspozicijoje pasikartojantis motyvas – saulėgrąžos. Saulėgrąžų sėklos turi daug konotacijų: nuo vaizduotėje didingai išnyrančio didžiulio ryškiai geltono žiedo (o gintaras juk vadinamas Saulės akmeniu) iki sovietmečiu stiklinėmis pardavinėtų saulėgrąžų, kurias vaikystėje pirkdavome turguje, suvyniotas į laikraštį. Iki – visiškai netikėtai – saulėgrąžų sėklų, kurias bobutė Ukrainoje liepė įsidėti į kišenę rusų kareiviui, kad mirus iš jo būtų bent šiokia tokia nauda… Gintarinių saulėgrąžų sėklų rožinis sugeria savyje visas šias asociacijas ir reikšmes, drauge kurdamas naujas. Rožinio centre – įsčios, kaip pasaulio centras, kaip vieta, iš kurios atsiradome, kaip ryšys su savimi ir pasauliu. Menininkė lukštena gintarinių – juodų ir geltonų – saulėgrąžų prasmes, apgaubdama žiūrovą reikšmių, nuotaikų, nuojautų ir sąsajų tinklu. Kiekvienas objektas turi savo reikšmę, ir dažniausiai ne vieną. Gintaras čia vaidina daugybę vaidmenų: įkūnija rezginėlėje nešamas mintis, žvakeles, kuriose – padėka visiems prisilietusiems, ryšį su protėviais per trapias gintarines sagas. Daugybę dalykų, kuriuos mums atneša praeitis.
Martynas Gintalas tą pačią – laiko – temą atveria kitu būdu: pereidamas nuo kosmoso prie trupinio. Videografikos darbe iš kosmoso nusileidžiame į radavietes, kuriose buvo rasti parodoje eksponuojami senoviniai gintaro objektai; tačiau čia kelionė nesibaigia – menininkas priartina miniatiūrinius objektus, suvokdamas juos ne tik kaip laiko talpyklas, bet ir kaip būdą pakeliauti laiku. Galvodamas, kaip grafiškai pavaizduoti laiką, autorius jį paverčia žaidimais su erdve ir masteliu. Atpažįstamas vietas ir objektus keičia įsivaizduojami – tokie, kurie galbūt egzistavo praeityje, arba tokie, kurie gal dar tik pasirodys ateityje. Tačiau ir keliaujant laiku, ir besikalbant laikmečiams, vis aiškiau suvokiame, kad ir prieš tūkstantmečius žmonių jausmai ir emocijos buvo labai panašūs į mūsiškius – ir būtent jie kalba per gintarą.
