Šiuo metu „Gintaro“ galerijoje vyksta trijų ryškių asmenybių paroda – Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė ir Ugnė Blažytė pristato savo kūrinius, eksponuotus prestižiniame KORU3 juvelyrikos simpoziume Suomijoje. Pirmiausia džiugina galerijos savininkės Kristinos Mizgirytės užmojai paversti galeriją vieta, kurioje komercialumas užleidžia vietą menui ir koncepcijai. Kai vis daugiau galerijų orientuojasi į vartotojiškus poreikius, tokį nusiteikimą verta sveikinti ir palaikyti. Ši galerija – tai nauja meno oazė senamiestyje.
Koncepcija pristatyta ir šioje parodoje – kai lietuviška juvelyrika vis labiau linksta į komerciją, kai nuobodūs, dažniausiai abstrahuoti, dirbiniai pripildo vitrinas, kaip alternatyva, novatoriškumas ir filosofinės prasmės atranda čia savo išraišką.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė eksponuoja su baroko ornamentika besisiejančius sidabro „nėrinius“, tokius plonyčius, kad, rodos, jie nemeta šešėlio, ir yra menininkės vizitinė kortelė – pristatyta daugelyje parodų. Jie primena archaines paslaptingas civilizacijas, karalienių papuošalus, yra trapūs ir elegantiški, dekoratyvūs ir stilistiškai sudėtingi. Detalės – sagutės, kabliukai, užsegimai yra kaip atskiri meno kūriniai, nelygiai formuoti ir pasižymintys išieškota faktūra. Šie tinklai įprasmina būtį – nešiojami lyg šarvai jie saugo ir įkalina. Planuoti ir kaip ženklai kūnui – sustiprinantys tą ar kitą kūno dalį – riešą, kaklą ar pėdą – kaip magiški įtvarai, daugiau skirti sielai, nei kūnui. Su tuo gali būti susiję maginės apeigos – tinkamos Mezopotamijos karalienėms – o galbūt vestalių ornamentika, neliečiama ir paslaptinga. Iliuzoriniai jų voratinkliai apnarplioja gijomis, iš kurių nesinori painiotis – jos lyg sirenų giesmė pavergia ir užburia. Jie daugiau susiję su legendomis ir pasakomis negu su istorija. Efemeriški, rafinuoti darbai yra konceptualūs, jų dėvėjimas, nors tai ir įmanoma, gali būti traktuotas kaip subtilus performansas. Menininkės kūriniai aplamai yra toje neapibrėžtoje zonoje tarp funkcijos ir konceptualumo, jų vertinimas liečia abi sferas. Tačiau tai ir yra aukštosios juvelyrikos bruožas.
Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės stiklo monstrancijos, išstatytos lyg ant altoriaus, atskleidžia septynias didžiąsias nuodėmes, primenant apie visuomenės dvasingumo praradimą. Flokuotas raudonas viduriukas ženklina gąšlumą; piniginė – gobšumą; rūstumas užkabintas kabliuku ir stikliukas viduryje negali suktis, dalintis būtimi; o lygus, tuščias stiklas ženklina tinginystę, kai nieko nėra, jokių emocijų ar troškimų. Sudėtingi monstrancijų centrai yra paženklinti ir dėklo, skirto ostijai, išties, prireikus, kai kurie objektai gali būti naudojami bažnyčioje, tačiau dabar jie akcentuoja filosofines-socialines negalias. Tai patys konceptualiausi ir sudėtingiausi kūriniai parodoje – įtaigiausiai atveriantys nužmogėjimo temą, gyvuliškos būties ir dvasinio skurdo idėją, preciziškai ir taupiai. Prarastos vertybių sistemos nuoroda, lakoniška ir negailestinga, verčia žiūrovą pasidomėti kuriam iš objektų jis lenkiasi, kur slypi jo asmeninis demonas. Identifikacija gali sukelti ir malonumą, kai atpažįstami archetipai, ir nevilties jausmą, kai vidinės sąsajos yra sugriautos ar neišugdytos, tačiau visuomet galima reakcija į tokius dvasinius parametrus atveriančius objektus, ypač kai jie išpildyti su juvelyriniu tikslumu. Formaliai, kūriniai yra, jei leidžiama sakyti, yra fantastinio grožio ir tas „grožio“ idealas, ar aukso pjūvis, galėtų funkcionuoti ir be filosofinių aliuzijų, nors jos ir suteikia esminę charakteristiką.
Ugnės Blažytės „aklų“ koncepcijų ekspozicija tinka ir išties neregintiems žmonėms – daugumoje darbų panaudota Brailio sistema. Tai yra unikalu jau savaime – juvelyrika prasminga ir neregiams. Pavyzdžiui, lošimo kauliukai „Overturns“ sudėlioja virš 70 žodžių, o reljefinis vėrinys leidžia žaisti faktūromis, jas interpretuojant. Kvapnios dėžutės su skirtingomis žolelėmis – jazminu, lavanda, etc. – įgalina neregį ne tik skaityti užrašą, bet ir pajusti sodrius kvapus, o Dovydo žvaigždė – magiška hegzagrama – „The D-O-G-O-D“ pateikta kaip dėlionė iš magnetų. Įmagnetinti ir ilgo „Follow on“ vėrinio galai, su dviem žiedeliais, skirtais pirštams, užbaigiantys su archainiais motyvais susijusią kompoziciją, lyg iškastą kažkur Nilo deltoje. Autorės intencija, tai objektas, kurį turėtų „stebėti“ tiek regintys, tiek neregiai, dalindamiesi liečiamu patyrimu. Beje, tai tinka ir kitiems kūriniams – visur regintieji gali gėrėtis spalva, o visi – faktūra ir forma, idealiausia būtų leisti liestis prie darbų. Juvelyrika bendrai yra dėvėtojo menas ir niekad tai nebuvo taip svarbu kaip Ugnės Blažytės atveju. Pavyzdžiui, „Smell and Spell“ dėžutės-šaukšteliai prisikabina prie vėrinio, visos arba atskiros, jas galima pasirinkti ir pagal nuotaiką ar dienos metą. Aromaterapija, tekstas ir papuošalas tuo pat metu, jos įprasmina naują įvairialypę realybę, iškelia kūrinį į daugiaprasmio ir multi-funkcionalaus suvokimo sferą. „Vilties“ vėrinys, iš vienos pusės sudėliotas iš įvairių šalių jau nebenaudojamų monetų – Lietuvos, SSRS, Gruzijos, Vokietijos, Anglijos, etc., o iš kitos – užrašas „I trust in You“, suprantamas tik neregiams. Gal ir mes visi esame tie neregiai, nebepastebintys subtilesnių gyvenimo veiksnių. Veidrodėlis, kur žvelgi į save tarp Brailiu rašyto teksto, primena magišką veidrodį, kai kurios primityvios gentys laiko veidrodį durimis, pro kurias gali nukristi į paralelinį gyvenimą ir į protėvių šalį, taip ir čia – stebuklais nužymėtas vėrinys, nuo istorinės ir ekonominės būties iki vis dar išliekančio „tikiu“. „Neregėjimas“, nesugebėjimas skaityti užkoduotus tekstus menkina, tai ne šiaip kodai, tai rašmenys, kurių neįstengiam suprasti. Taip jautėsi archeologai, susidūrę su egiptietišku raštu, taip jaučiamės ir mes, tik dalinai galintys suprasti menininkės kodą. Jei jautrūs spalvai ir formai – galime ieškoti aliuzijų, nes tekstai paslėpti nuo mūsų. Ši paslaptis, formaliai ekstravagantiška, yra pilna atjautos ir filosofinių prasmių, tokių kaip savimonė, tikėjimas, dvasinė regeneracija, ir, galiausiai, žaidimas, kaip kad „žaidė“ siurrealistai.Ugnė Blažytė „žaidžia“ universalijomis – „Red heel“, taip pat su Brailio tekstu, ženklina matriarchatą, čia moteriško batelio kulnas telpa į vyriškąjį, Ugnė Blažytė įprasmina metaforas, senas kaip Venera iš Willendorfo ir absoliučiai šiuolaikiškas kaip Banksy. Reikia tikėtis, kad žiūrovai atseks sudėtingą batų ir su jais susijusio vėrinio ryšį ar prasmingas nuorodas mažojoje plastikoje.
Pažymint parodos kuratorę ir baigiant menininkėmis, ši paroda yra itin lauktas ir svarbus renginys konceptualiai Lietuvos juvelyrikai, nes tai yra viena iš retų progų pamatyti Vilniuje tai, ką užsienio galerijos eksponavo jau kelis metus – deja, mūsų menininkai yra labiau laukiami užsienyje. Tad, pagaliau, matome ką vertino Portugalija, Olandija ir Suomija – tris išskirtinės plastikos kūrėjas.